BANDŽIAU PABĖGTI

labai ilgai norėjau pabėgti:

nuo savo šveplavimo — bandydama nusikąsti liežuvį. galiausiai — vis dažniau nutylėdama savo nuomonę.
nuo savo minčių — pagarsindama muziką.
nuo ginčų ir diskusijų – pabučiuodama. arba tyliai (tiesa, kartais ir labai garsiai) uždarydama duris.
nuo sąžinės — argumentais ir pakeltu balso tonu.
nuo nuovargio — sutikdama atlikti dar vieną darbą.
nuo liūdesio — apsimesdama, kad jis ne mano. arba suvalgydama dar vieną torto gabalą.
bandžiau pabėgti nuo problemų, įsivaizduodama, kad jų nėra. kad jos išsisprendžia pačios.
bandžiau pabėgti nuo atstumties, dar kartą ištardama „taip“, kai vidus draskėsi, šaukdamas „ne“.
bandžiau pabėgti nuo savo veido, slėpdama jį makiaže. arba plačiausiam šalike. 
bandžiau pabėgti nuo atsakomybės, gėdos, nusivylimo manimi, nepasakydama nuogos tiesos. 
bandžiau pabėgti nuo savo vienatvės, pirštais telefono ekranu. dar viena nauja profilio nuotrauka. dar viena nauja suknele.

bandžiau pabėgti, kol galiausiai viskas, nuo ko slėpiausi, pasivijo ir prakalbino mane ašaromis tą pačią akimirką, kai nugriuvau, nebeturėdama jėgų kelti triukšmo. bandžiau pabėgti, kol supratau, kad negaliu pabėgti nuo savęs ir sprendimų, kuriuos kažkada priėmiau — kur beatsidurčiau, randu vien save. save girdžiu kiekvienoj dainoj ir kiekvienoj garso pauzėj. save sutinku kiekvienuos namuos ir kiekvienuos santykiuos. save turiu kiekvienoj kelionėj ir kiekvienam naujam dienos prabudime. žinot, man reikėjo ir vis dar reikia laiko suprasti, kad visose šitose situacijose randu save visokią. kartais tokią, kokios savęs pripažinti nenoriu. man reikėjo ir vis dar reikia laiko suprasti, kad aš neatitinku jokios formulės ir teorijos, todėl turiu leisti sau paliūdėti. turiu leisti sau išsigąsti. susimauti.  netyčia įskaudinti. susiraukšlėti. jaustis vieniša. pavargti. švėpluoti. pražilti. man reikėjo ir vis dar reikia laiko suprasti — nieko tokio, kad kartais manęs nedžiugina gražiausi koncertai. arba vaizdas veidrodyje. man reikėjo laiko, kad nebenorėčiau bėgti nuo to vaizdo. ir nuo visko,  ką praėjau, kad šiandien būčiau, kas esu.

aš mačiau žmonių, kurie niekada iš tikrųjų nesiklausė tų, kurie šalia — jų verkiančių arba tyliai kuždančių meilę. nesiklausė pabudusių paukščių. tyliai miegančių vaikų. tekančios upės. maža to, jie niekada nesiklausė savęs — neišgirdo nei triukšmo, nei tylos, kuri juose gyvena. todėl taip niekada ir nepamilo gyvenimo. todėl taip niekada iš tikrųjų nepamilo esančio šalia. o kaip galėjo, jei visų pirma, jie pamiršo pamilti save? aš mačiau žmonių. tiesą sakant, aš pati kartais esu tas žmogus. tik bėda tame, kad negali mylėti to, ko nepažįsti. meilė patikrinama tik atsistojus į akivaizdą to, kas mus gąsdina savyje arba kituose. o meilė įrodoma tik tas savo ar kito klaidas apkabinant. 

taip… visų pirma meilė reikalauja pripažinti tiesą apie save. kad ir kokia ji nepatogi. tik tada turi jėgų pripažinti tiesą apie kitus ir su ja susidraugauti. 

šiandien sustoju. noriu išgirsti. viską. noriu neprabėgti. noriu nutilti, kad nekalbėčiau garsiau už savo šerdį. galų gale, kad visą laiką nekalbėčiau garsiau už tą, kuris šalia. šiandien sustoju. būna ir toje tyloje pagalvoju, kad gal gražesnė būčiau jei pasislėpčiau makiaže. ir tas liūdesys jau geriau būtų ne mano.

bet tada juk ir aš pati ne savo.