man 9. pasibaigus pamokoms įsėdu į autobusą, jame ką nors užgaunu savo per didele, kad būtų suvaldyta, kuprine, atsiprašau ir pavažiavusi 5 stoteles išlipu. nueinu bučinio ant žando patupdyti mamai, kuri visą dieną dirba, o tuomet – pas močiutę. sustojusi daugiabučio namo apačioje kelis kartus apsidairau, pasitaisau kuprinę, įkvepiu ir kaip moku greičiausiai užbėgu į antrą aukštą, kur atsitrenkusi į buto duris pabeldžiu dar kelis kartus. tuomet nugara atsirėmusi į sieną ir beprarandanti kvapą laukiu. tokios buvo pirmosios mano laukimo pamokos – jau prieš 14 metų iki durų močiutė eidavo ilgai. džiaugiuosi. ten belaukdama sužinojau, kad mano širdis turi garsą. ir moka spardyti man krūtinę. ir kad baimę galima susikurti savo galvoje. tokią didelę, kad įėjęs pro duris net pamiršti pabučiuoti močiutę.

apie ką kalbėdavomės neatsimenu. gali būti, kad apie viską, lygiai taip pat, kaip apie nieką. užtat labai gerai atsimenu, kad močiutė buvo vienintelis aplink mane esantis suaugęs žmogus, kuris niekuomet neturėjo planų. tik pilnas chalato kišenes laiko. todėl pasisodindavo mane ant taburetės savo mažoje niekuomet neremontuotoje žalių sienų virtuvėlėje ir virdavo pienišką makaronų sriubą. be paklausimo. dar be paklausimo rudomis gėlėmis puoštoje lėkštutėje šalia sriubos paserviruodavo išdidų batono gabalą su padoriu sviesto sluoksniu ir galybe cukraus ant jo. apie cukrų kaip blogą priklausomybę keliantį produktą tuomet niekas dar nerašė ir nekalbėjo, todėl buvo labai paprasta mėgautis jo traškėjimu kramtant. kaip ir niekas dar nebuvo manęs įtikinęs, kad reikia kažkur skubėti kažką įrodyti, todėl buvo lengva mėgautis ir lėtu, iš pažiūros net tuščiu laiku pilnu pilvu išsidrėbus ant kilimo vidury kambario. nejaučiau jokio kaltės jausmo taip gulėdama kad ir kelias valandas, vis užmesdama akį į televizoriuje vykstančią serialų dramą, iš tikrųjų slapta paprasčiausiai laukdama, kol močiutė atrakins savo senos sekcijos barą, kuriame niekada nieko kito ir nebuvo, vien vazos pilnos sausainių ir saldainių.

man 20. įėjusi į laiptinę niekur nebebėgu ir nieko nebebijau. maža to – leidžiu sau ramiai sustoti ir pirštu patikrinti, ar močiutės pašto dėžutėje įkritę laiškų, o laiptų viduryje stabtelti prie purvino lango ir pažiūrėti į šiandien jau tuščią futbolo aikštyną, kuriame nebelaksto kaimynų berniukas, kurio pašto dėžutėn laišką kažkada mečiau aš. kaimynė, pamačiusi mane pro durų akutę, nusišypsotų ir atsidustų – užaugo. o aš net nepastebėjau. kaip ir nepastebėjau, nuo kada kaimynai manęs čia nebepažįsta. kaip ir nepastebėjau, kada atėjusi pas močiutę, norėdama pasodinti ant jos žando bučinį, pradėjau lenktis. visai neseniai stiebiausi!
šiandieną ant vis dar neremontuotos virtuvės grindų kąsdama batono gabalą cukraus nebebarstau, tas grindis šiandieną plaunu, nes močiutė sriubų nebeverda. dar šiandieną suprantu, kad dabar mano eilė atidaryti savo širdies sekcijos duris ir rūpintis bei džiuginti todėl pro gerai pažįstamas duris vis įeinu su gėle. ar kokiu sausainiu, kad močiutės sekcija neištuštėtų, nes vieno iš pokalbių metu supratau, kad nepastebėtai aš tapau viena iš tų suaugusių savo pačios gyvenime, kurie galvoja, kad turi pilna laiko, todėl ir pilna planų. o močiutė nors vis dar be planų ir vis dar lėtu žingsniu, bet jos chalato kišenės gerokai palengvėjusios – laiko jose vis mažiau.

man 23. laiko kišenėse iš mūsų dviejų turiu tik aš. kaip nepamiršti, kad ir mano kišenės kasdien lengvėja?