LABAS IŠ LIETUVOS
Keliavau daug. Daug kartų nepažinojau medžių, pasistiebusių virš mano galvos. Ir paukščių juose. Nepažinojau tų, šalia kurių sėdėjau. Ir jų skubėjimo. Ir didelių gatvių, kuriose pasiklydau. Ir iki šiol nepažįstu žodžių, kuriais jie sako „labas“ ir „pasiilgau“. Užtat pažįstu Lietuvą. Savo širdyje. Ir visur ją nešuosi. Visur su savim skraidinu. Visur jos ieškau. Ir ji visada manimi kalba. Kiekvienu žvilgsniu, kuriuo žiūriu į dar nepažįstamą žmogų. Kiekvienu keistu akcentu ištartu „excuse me“. Kiekvienu pravirkimu. Visai netyčia. Ir visai ne vietoj. Kartais vien išgirdus lietuvišką žodį. Kiekvienu nutilimu išvydus krioklį. Ar įkopus į aukštą kalną. Virš debesų. Ir apsidairius. Tokių kalnų aš nemačiau. Tokie manyje neauga. Ir tokių paukščių aš negirdėjau. Tokie manyje tyli. Nes manyje tik rugiagėlių laukas, užmigęs žiogo giesmėje. Ir pušynas, ošiantis jūrą. Manyje tik močiutės varškėčių kvapas. Ir kraujagyslėmis tekančios upės. Ar jose užmigę ežerai. O prie jų pirmą kart apsikabinę žmonės. Manyje tik tikras nesuvaidinto lietuvio veidas. Kartais nuliūdęs ir lyjantis, kartais pats savyje iš džiaugsmo kaži ko nebetelpantis. Manyje tik snaigė, glosčiusi blakstienas Šv. Vėlykų rytą, kai kiti klausė „Ko čia džiaugiesi, juk pavasaris“ ir man atsakant: „Juk ir vėl per Kalėdas nesnigo“. Manyje tik beržas, užaugęs Širvio eileraščiais. Manyje tik. Šaknimis manyje įaugusi tik Lietuva. Kaip ir kiekviename, kuris kai pirmą kartą įkvėpė, įkvėpė jos. Kaip ir kiekviename, kuris kai pirmą kartą užmigo, tai su lietuviška giesme. Kaip ir kiekviename, kuris iki šiol neranda žodžio, kuriuo pakeisti lietuvišką „myliu“.
Keliavau daug. Ir man atrodo, kad visus kartus pažinau pro šalį einantį lietuvį. Nes kaip tau paslėpti tai, kuo užaugai? Kaip ištrinti iš akių tą amžiną rudenį? Kaip tau paslėpti Lietuvą, kaip pabėgti nuo jos, nepabėgant nuo savęs? Todėl sakau: „Labas iš Lietuvos!“ iš tikrųjų sakydama: „Labas iš mano ir tavo širdies!“. Todėl kiekvieną kartą nepažįstamoj šaly sutiktam lietuviui šaukiau: „Laba diena!“. Niekada nepamiršiu tų akių. Lyg grįžus namo. Vien pažvelgus į kitą. Kartais juokiuosi. Čia, savose gatvėse, vieni pro kitus drąsiu žingsniu praeinam. Dažnai nė nepaklausę: „Kaip tu?“. Bet kirtus kelias laiko juostas ir atsidūrus tarp nepažįstamų veidų tos lietuviškos akys tampa pakankama priežastim ne tik sveikintis. Bet ir apsikabinti. Ir pakviesti į namus. Arbatos. Pyrago. Nakvynės, jei ištiko bėda. Tada sau stovi žmogus apstulbęs ir tada jau visai ne todėl, kad kriokliai neįtikėtini. Tik todėl, kad supranti – tau visą gyvenimą melavo sakydami: „Lietuva labai maža“. Nes tu radai ją už žemėlapio ribų. Kitų žmonių širdyse.
Atsimenu. Kelis mėnesius gyvenau Australijoje. Vis kalbinau ir kalbinau lietuvius. Nes pačiai labai trūko. Kažkaip ramiau, kai su tuo trūkumu ne vienas. Todėl kažkurią popietę klausiau savo devyniasdešimtmetės draugės: „O jūs ar dažnai apie Lietuvą galvojat?“, kai ji tik prisimerkė, suspaudė lūpas, tada nusišypsojo (turbūt prisiminusi kažką labai gražaus) ir sakė: „Vaikeli, aš kiekvieną dieną mintimis Lietuvoj“. Tąkart susigraudinau. Ir pagalvojau…
O kas yra Lietuva?
Arba…
Gal ji yra tik tol, kol mes ją nešam?
Savo širdyse.
Publikuota pirmame žurnalo „Upė teka“ leidime
