GRĮŽIMAS NAMO

vis kalbame apie keliones, bet grįžimas namo yra atskira, kartais net dar jautresnė būsena. nes grįžai su pasauliu, kurio namai nepažįsta. ir nebežinai, kur tą pasaulį dėti, kam jį pasakoti, kad kartu panėšėtų, kai per sunkus.

pamenu: namuose nebuvau kelis mėnesius. parskridau. ėjau gatvėmis. sutikdavau žmonių, sakydavo pilnu šypsenos veidu ‘oooo, grįžai!’. o aš nusišypsodavau, bet iš tikrųjų, tai truputį išsigąsdavau, nes negrįžau. dar gal tik kūnu.

dar norėdavau nutilti ir išgirsti ne stabdžiais slystančią mašiną, o tylą tylesnę už mane. dar norėdavau nebėgti, nevėluoti, kaip kad ten, kur nėra kur. dar norėdavau ne pati pradžiuginti kasininkę, bet kad ji mane pradžiugintų. dar norėdavau atsigulti ant žemės nesirenkant, ar dabar laikas ir vieta. dar norėdavau nežiūrėti į veidrodį, nes nėra laiko. nes jei žiūrėsi per ilgai, tai bus pražiopsotas saulėtekis. dar pažiūrėdavau į akis, jų nesutikdavau ir nuliūsdavau. tada susiėmiau, apsidairiau atmerkusi širdies akis, nu ir juk kaip MYLIU, Lietuva! apsikabinau ir nurimau. nusišypsojau. kažkaip užtrukau, bet grįžau ne tik kūnu, o ir savimi. tik nežinau, ar kadanors grįžtama iki galo. nes visur savęs paliekama. tame turbūt ir slepiasi savęs įprasminimas. kai sugebi nepasilikt savęs tik sau. ir kai vis dėlto sugebi pats nusišypsoti tai kasininkei, net su tuo trūkumu. trūkumu savy ir savęs. palikto pasaulyje.

bet iš tikrųjų, kiekviena kelionė yra kelionė namo. todėl aš ir vėl grįšiu į savo saugų kambarį. ir vėl užmigsiu, ir vėl pabusiu, tik jau ne oro uoste ar palapinėj. ir vėl vieną rytą ką nors pramiegosiu. ir turbūt vėl padusiu užlipusi laiptais, nors išvažiuodama planavau grįžti ištreniruota širdimi. ir draugė juoksis irgi VĖL. ir mama pabučiuos į kaktą. vėl. visai kaip tada, dar prieš išeinant pro duris ir ilgai negrįžus. o aš ir vėl naktį atidarysiu stoglangį, kad įkvėpčiau artimo, bet dar už širdies kampo besislepiančio mano miesto nakties. ir vėl nusišypsosiu. tik jau kitaip ir kitkuo. ir fone vėl gros muzika. tik jau kita. ir apie kitą. o aš vėl šoksiu. nes niekas nemato. nes kas belieka. ir aš vėl apkabinsiu. tik jau kažkaip kitaip. ir vėl pažiūrėsiu tiesiai į akis. ir vėl nutilsiu. tik kažkaip pilniau. ir mane vėl sulis ruduo. tik aš turbūt nebeišsigąsiu. o jei ir išsigąsiu, tai vis mažiau.

nes aš esu kiekviena kelionė.
ir kiekvienas žmogus, kuris priėjo. arba praėjo.
ir aš esu kiekvienas akmuo, už kurio užkliuvau. arba prisėdau pailsėti.
esu kiekvienas šėšėlis, kuriame sušalau. arba vėl pradėjau kvėpuoti.
kiekviena mintis, kuri manyje gimė ir mirė, pamačius pasaulį. atsistojus prieš jį ir PAMAČIUS.
aš esu kiekvienas nustebęs atsigręžimas atgal. ir kiekvienas naujas minties vingis po jo.
kiekviena perskaityta ir kiekviena dar neparašyta knyga.
aš esu kiekvienas išsigandimas kažkam sukrebždėjus miške. ir kiekvienas ‘viskas bus gerai. aš čia’.
aš esu kiekvienas ‘labas, malonu susipažint’ ir kiekvienas ‘iki arba gražaus gyvenimo. nes nežinau, ar mums dar susitikt’.
kiekvienas apsiverkimas išėjus.
ir kiekvienas nurimimas suradus, kur grįžti.
aš esu kiekvienas nusivylimas savimi.
ir kiekvienas bandymas iš naujo.
iš naujo mylėti.
iš naujo nepramiegoti saulėlydžio.
iš naujo nesupykti.
iš naujo atsistoti ir eiti, net kai pavargau.
iš naujo priimti, ko negaliu pakeisti.
iš naujo apsidžiaugti.
iš naujo suprasti, kad ESU.
ir kad gana