manęs vis kas nors paklausia, pala, tu katalikė, ane? jo. katalikė. jo, aš tikiu, kad yra Dievas. kažkaip nelogiškai skamba, kad viskas galėjo atsirasti iš nieko. bet esmė kita: prieš daugiau nei 2000m. prakartėlėje gimė Jėzus. dėl šito fakto niekas nesiginčija – moksliškai įrodyta. užtat man šitas gimimas ne tik moksliškai įrodytas, bet ir gyvenimą keičiantis faktas. Kalėdos man visiškai išneša saugiklius, nes tenka kažkaip sutalpinti galvon tai, kad Dievas, tas, kuris viską sukūrė ir viską turi savo rankose, susimažina iki žmogaus, kad galėtų JO BŪDU pasakyti ‘aš tave myliu’. Kalėdos man apie Dievą, kuris nepalieka mūsų pakėlusių akis į dangų spėlioti, tai kaži kaip čia reikėtų gyventi šitą savo vieną vienintelį ir eina sau neilgą gyvenimą, kad viskas eitųsi laimingai, bet ateina ir parodo pavyzdį. Kalėdos man apie Dievą, kuris gimsta prakartėlėje, pirmąsias savo dienas guli ėdžiose, atstumtas ir niekam nereikalingas, taip duodamas suprasti: ‘agirdi, aš myliu KIEKVIENĄ’. net jei kartais nemokam gyventi. net jei neturim, ką duoti. net jei kartais atrodo, kad mūsų nemyli niekas. net jei supjaunam visišką grybą. leliukas Jėzus man visiškas mylinčio, paguodžiančio ir ARTIMO, o ne baudžiančio Dievo įrodymas.

ir kai kas nors klausia, Gintare, kodėl tu tokia! nu va tokia! tai aš nerandu jokio kito atsakymo tik – Jėzus. nerandu jokio kito atsakymo tik, kad aš patikėjau, jog esu mylima! žinot, pasauly, kuriame kartais taip trūksta vilties ir švelnumo, pasauly, kuriame mums kartais bando įrodyti, kad meilės iš vis nėra, ir nėr čia ko seilėtis svajojant apie kažkokias nesąmones, aš gyvenu su žinojimu, kad esu neperstojamai mylima to, kuris mums dovanų ir davė šitą vieną vienintelį gyvenimą. o kai žinai, kad esi mylimas, tai ir pačiam mylėt lengviau

2018 12 25