AR REIKIA BIJOTI MIRTIES?

mes visi labai drąsiai gyvenam. o gal labiau drąsiai negyvenam. drąsiai nemylim ir neapkabinam, drąsiai praleidžiam popietę ar net visą vakarą ir pusę miego laiko pradingę medijose, drąsiai sakom „negaliu ryt susitikti, labai daug reikalų“, pamiršdami, kas yra vieninteliai svarbūs „reikalai“, drąsiai praeinam nenusišypsoję, nes ojej kaip skubam (ne)gyventi, drąsiai paliekam savo vidinę šventovę ir triūsiam, kad papuoštume jos išorines sienas. mes visi labai drąsiai, kol akimirkai prisimenam, kad kažkurią dieną visus ištinka šio pasaulio mirtis. tada išsigąstam. išsigąstam taip, kad pradedam dar labiau bėgti link… ne, kaip gaila bebūtų, dažniausiai ne viens link kito, o kažkur. kažkur kuo toliau savęs ir minties, kad visa vieną dieną baigsis. bėgam visai pamiršę, kad gyvenimas vis dar yra. jis čia, kai sustoju ir apkabinu, o aš taip dažnai drąsiai to nedarau. užtat nedrąsiai pagalvoju, kad vieną dieną apkabinti nebegalėsiu. bet ar verta bijoti mirties? 

einu vakarėjančiu ir jaukiu geltoniu nutviskusiu senamiesčiu, sustoju ties kelkraščiu. ei, gal kažkada būtent čia mylimas Marcinkevičius nuilsęs prisėdo ir svarstė, ką didingo nuveikus su tuo vienu vieninteliu jam padovanotu gyvenimu čia, po vilties šviesom nusagstytu Dangumi, kuris niekur ir niekada nesibaigia. dabar jo sėdinčio nematau, bet ta gyvenimo idėja kažkur tikrai skraido. kas sugebėtų ją sunaikinti? gal būtent jos ką tik įkvėpiau. ir kas pasakys, kad idėjos gimtinės plaučiai dabar neįkvėpė su manimi. ir gal kažkur čia, tik tik už kampo, skraido ir visi meilės žodžiai, kadais šnibždėti vienas kitam į ausis. tik manęs kažkaip per maža arba per daug, kad juos išgirsčiau. ir gal aš, kai čia nebebūsiu, vis dar liksiu tame, kurį apsikabinau. ir net tame, kurio niekada nepažinojau, tik nedrąsiai, o gal kartais per drąsiai, į jį pažiūrėjau ir nusišypsojau net juokdamasi iš džiaugsmo. ir gal kažkas kadanors nurims priglaudęs kaktą prie šitos bažnyčios sienos, į kurią atsirėmusi supratau, kaip noriu gyventi. labiausiai todėl, kad vieną dieną kūnu čia nebebūsiu. ir ačiū Dievui, nes kaip baisu būtų žinoti, kad tavo laikas pasauliui niekada nesibaigs. kad per amžius kvėpuosi, taip ilgai, kad jau nebedžiugins. ir per amžius rytais reikės lipti iš lovos. kam? kokia sunki būtų prasmės paieška žinant, kad nėra kur skubėti. nėra ko praleisti. kad jei ne šiandien, tai kad ir po penkių šimtų metų. juk koks skirtumas, ar tu turi laiką, ar laikas tave turi, kai niekada nesibaigi. o kaip baisu būtų žinoti, kad nėra nieko tyriau ir geriau už pasaulį, už jo nuodėmingumą, už jo prasiveržiantį ne(be)sugebėjimą mylėti. ir kaip galiausiai neįdomu būtų gyventi, kai vieną dieną amžių amžiams nebeliktų pirmų kartų. neatrastų jausmų. nepažįstamų žmonių. nežinomų veiksmų sekų. stebinančių gamtos vaizdų. nesugalvotų minčių. Seneka sako, kad gyvenimas – plaukimas jūra, o gyvenimo galas – uostas. tai gal iš tikrųjų niekada ir nemirštam. tik išlipam iš tos jūros ir pagaliau atsiilsim. juk kaip pailstume nuolat plaukti, neturėdami laukiančio Kranto! 

mirtis, lyg darbą atlikti motyvuojantis ,,dead line’as”. ji drąsina mus gyventi, švelniai apkabina iš nugaros ir sako: ,,Brangus, kelkis ir eik!”. tad gal nereikia jos bijoti, tik nuolankiai priimti kaip neišvengiamybę ir duotybę išdrįsti. gyventi. ir vėl Seneka eina sau kaip protingai sako ,,kvaila numirti iš mirties baimės”, kol dar gyveni!!! o, bet kiek mažai mūsų iš tikrųjų gyvena. ištikrųjų įkvėpia. iš tikrųjų apkabina. iš tikrųjų tyli. iš tikrųjų šoka. bent vieną kartą per visą amžių iš tikrųjų. visame tame, kas mums, nieko mainais neprašant, padovanota.