Kaip aš tapau katalike?
ne, katalike negimiau, katalike mažutė nebuvau pakrikštyta ir katalike nebuvau užauginta. katalikės kelionę pradėjau maždaug šešiolikos. tuo metu draugavau su savo pirmąja meile, kuris man prasitarė, kad kartais su tėčiu sekmadieniais eina į tokias jaunimo Mišias Vilniaus Kalvarijose. sako, gal nori kada kartu su manimi nueiti? nei su Dievu, nei su Bažnyčia niekuomet nesipykau, o vaikiną labai mylėjau, todėl, žinoma, kad nuėjau. tose Šv. Mišiose mums taip patiko, kad pradėjom lankytis kiekvieną sekmadienį. kodėl lankytis? mes ten ėjom ne dėl Dievo, ne dėl Jėzaus ir ne iš pareigos. ėjom dėl muzikos. lyg į kassekmadieninį gyvo garso koncertą – taip nerealiai ten giedojo šlovinimo grupė “Kalvos”. jei atėję suprasdavom, kad šiandien gieda kiti – paprasčiausiai išeidavom į šalia esantį ikiuką kokių čipsų ir pasivaikščioti po Verkių parką. ar vienas pas kitą į svečius biškutį pasibučiuoti.
mano kelionė Dievo ir Bažnyčios link buvo ilga ir nenuosekli, kol galiausiai vienų Mišių metu pranešė, kad renka grupę pirmąjai komunijai. Mišiose jau pasilikdavau ne tik dėl muzikos. užsirašiau. tuo pačiu metu praėjau ir pamokėles krikštui. iš pamokų nieko neatsimenu. Dievo man niekas jokiais argumentais ir faktais neįrodė. Dievą aš sutikau. gali būti, kad dabar užvertei akis ;))) ne, aš jį sutikau ne eidama gatve ar važiuodama autobusu. ir ne sapnuodama. Dievą sutikau savo klausime: “kas tiems žmonėms?”. vienos pamokėlės metu mus pakvietė savanoriauti Sekminių šventės pasiruošime. pradėjau daugiau laiko leisti su bažnytiniais. ir vis dažniau kelti klausimą, tai “kas tiems žmonėms?”. kodėl jie taip gražiai vienas kitą myli? kodėl nekelia man sąlygų? kodėl tiek daug šypsosi? ko jie čia tokie laimingi iš viso!!! kol galiausiai supratau – jie gyveno Dievu. jie mylėjo Dievą. o svarbiausia – visa širdimi žinojo, kad ir Jis juos myli.
aš žinau, kaip nesuprantamai, kaip šabloniškai ir kaip vėl akis užversti priverčiančiai skamba kieno nors pareiškimas: Dievas pakeitė mano gyvenimą. bet nieko tokio, gyvenimas su Jėzumi mane dažnai priverčia jaustis lyg įsidėjusi ausinukus šokčiau žmonių minioje – visiems atrodo, kad elgiesi kažkaip keistai, nes negirdi melodijos, kuri priverčia tave taip judėti.
bet Dievas gyvenimą tikrai keičia. galvoju, kad tai daro dviem būdais: mūsų gyvenimas keičiasi pilnutinai patikėjus, kad ne viskas mūsų rankose, kad ne mes čia visam paradui vadovaujam, kad mus sukūrė ir dar tokius gražius, o maža to – kad mus myli! kai visi šiti teigianiai apsigyvena tavyje ir tu jais visu savimi PATIKI, visų pirma, atsipalaiduoji. tavyje apsigyvena absoliučiai tyras ir visas audras nuraminantis tylus “viskas bus gerai“. o galiausiausiai, kai patiki, kad tave KAŽKAS sukūrė, o ne šiaip sau čia atsitiktinumo dėka sukritai, širdin įsliūkina atsakomybė nemalti šūdo ir savo gyvenimu elgtis kažkaip atitinkamai. o tada vuolia, stebūklinga formuluotė:
kai keičiam savo elgesį, keičiasi ir pasekmės, kurios ir yra mūsų gyvenimas.
kitas būdas, kuriuo Dievas keičia žmogaus gyvenimą – slėpinys. jo paaiškinti neišeina. tai tiesiog nutinka. kai pasakai Dievui TAIP, kad ir labai labai tyliai, tavo širdis pasikeičia. ir tiek. jai pasidaro lengviau mylėti. šitokį slėpininį gyvenimo perkeitimo būdą pripažinti man užtruko laiko. nes aš esu planuotoja. nes man patinka viską žinoti ir viską sukontroliuoti, patinka galėti viską logiškai paaiškinti. o čia kažkas nepaaiškinamai ateina ir perkeičia tavo širdį? bet neišeina pykti, nes nuo to pokyčio gyventi tik gražiau
kartais prisimenu save be Bažnyčios. be Bažnyčios, kuri neapsiriboja pastatais, bet plečiasi į žmonių širdžių bendruomenes ir palengvina kelią link Dievo. tie, kurie mane pažinojo ir tada, sakytų, kad buvau įprasta mergaitė. aš, kuri pažįstu tos mergaitės mintis ir jausenas, prisimenu ją daug veikiančią, bėgančią, daug kalbančią, besišypsančią, bet išsigandusią ir pasimetusią. prisimenu save negalinčią rasti atsakymo į kiekvienos dienos, kiekvieno darbo, kiekvieno liūdesio ir džiaugsmo prasmės klausimą. atsimenu save nejaučiančią pagrindo po kojomis, todėl vis ištariančią ‘taip’ dalykams, kuriais netikiu. prisimenu save užsistovinčią prie veidrodžio ir galiausiai nuliūstančią, nes neatitinku neišpildomų standartų. dabar, kai pagalvoju geriau – tikriausiai ne vien dėl to. vis nuliūsdavau todėl, kad vienintelė turėta kryptis buvo AŠ. o kartais tos krypties iš vis nebuvo. bėgau, kad bėgčiau. nežinant, nei kur, nei kam. kur ir kam kartais pamirštu ir šiandien, bet nebebaisu, nes dabar jau žinau, kur grįžti nurimti ir prisiminti. žinau, kur mano širdis atsigavo, sušvelnėjo ir išmoko mylėti net tą, kuris iš pirmo žvilgnsio nepamilstamas.
o čia dovanų. mano mylimas Baricco:
