BŪK, MEILE, BŪK

aš visada galvojau, kad meilei reikia priežasčių. kad meilė turi atitikti kriterijus. 
kad meilė turi skaityti knygas. geriausia, daug knygų!
ir mėgti teatrą bei meno galerijas. mėgti taip, kad vaikščiotų ten ir tada, kai niekas neina kartu. 
galvojau, kad meilė turi nebijoti užsidėti kuprinę ir keliauti vienumoj. ir mylėti kalnus.
maniau, kad meilė negali daryti gramatinių klaidų. ir apskritai jokių klaidų!
ir visada turi turėti, ką pasakyti. 
turi nemėgti televizoriaus.
patikti mano draugams ir visai giminei.
gražiai ar bent ritmingai šokti.
stilingai rengtis.
groti gitara ar bent gražiai dainuoti. nu, suprantat, kad kartais galėtų palinksminti.
galvojau, kad meilė turi mokėti kepti kiaušinienę ar bent jau sumaišyti čirvinių blynų tešlą, o ne tik padaryti buterbrodą su kreivai užteptu sviestu.

bet iš tikrųjų meilė dažnai nemoka ne tik kepti kiaušinienės ir blynų, bet ir sutepti tų buterbrodų su kreivu sviestu. užtat eina į virtuvę ir kepa tau bananinį tortą. nemoka, bet kepa.
iš tikrųjų meilė kartais visai nemėgsta teatro ir kalnų, bet kimbasi tau į ranką ir eina. ne dėl teatro ir kalnų, o dėl tavęs. 
ir iš tikrųjų meilė kartais nežino, kaip taisyklingai parašyti ‘iš tikrųjų’. bet iš palto kišenės traukiant pirštinę iškrenta lapelis su netaisyklyngu ‘ištikrūjų myliu’.

kai ieškai priežasčių mylėti, netyčia, tikrai, visai nenorėdamas, surandi dar daugiau priežasčių nemylėti. ir tada pamiršti, kas parašyta po ‘ištikrūjų’. ir bananinį tortą, nes ‘ei, bet tai koks nesavarankiškas, kiaušinienės tai nemoka!’. ir spektaklį, į kurį su gražiausiais marškiniais dėl tavęs nuėjo, nes ‘nu o be manęs tai neitų, tai koks čia įdomumas’. 

iš tikrųjų meilė sako kitam žmogui BŪK. ne būk toks ir anoks, o būk, kaip esi. su savo mokėjimais ir nemokėjimais, su SAVO, o ne mano įdomumais. su savo svajonėm ir savo žaizdom. su savo mėgstamiausiais filmais ir nemėgstamiausiom dainom. su savo klaidom. ne tik gramatinėm, bet ir tom didesnėm

būk, meile, būk